Punios šilas – ar išsaugosime nesaugant?

Dr. Kazimieras Sventickas
Pilietinės iniciatyvos draugijos ‚Mūsų Dzūkija“ pirmininkas

Punios šilas – ar išsaugosime nesaugant?

Rezervatas visame  Punios šile buvo asmeninis ministro siekis 

Labai džiugina šiais metais labai suaktyvėjęs  gamtosaugos specialistų dėmesys ir vertingųjų unikalaus Punios šilo  savybių viešinimas. Visiškai pritariame ir palaikome  toliaregišką tikslą  išsaugoti šilą ir jo vertybes ateities kartoms. Griežtai  pasisakome prieš plynus kirtimus saugomose teritorijose.

Tačiau 2018 12 07 vėl gavome iš Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus Alberto Stanislovaičio atsakymą, kuriame nėra jokių argumentų dėl  mūsų nurodomų  konkrečių  grėsmių rezervato išplėtimui visai šilo teritorijai. Regis, ne Punios šilo išsaugojimas, o rezervatas yra ministerijos valdininkų projekto tikslas. Įtariame, kad neįvedus rezervato statuso, nebūtų skirti  gal būt  jau  sutarti paramos tokiam projektui milijonai.

Konkrečias grėsmes matėme Belovežo girioje Lenkijoje, Dumbravos rezervatinėje apyrubėje. Pavojus  matome ir pačio Punios šilo esamo 457 ha  rezervato plote.   Įsitikinome, kad nesaugant  išsaugoti Punios šilą – misija neįmanoma.  Tačiau Aplinkos ministerijai pavaldūs gamtosaugos ir miškininkystės mokslininkai bei specialistai baimingai tylėjo. Projektui drįsę  viešai paprieštarauti alytiškiai miškininkai nebedirba.  Mat,  buvo vieša paslaptis,  kad rezervatas visoje Punios šilo teritorijoje buvo pačio buvusio Aplinkos ministro Kęstučio Navicko ambicingas siekis.

Kas atsakingas už kirtimus Punios šile

Pastaruoju metu savo siekiams pagrįsti valdininkai ėmė aktvviai naudojantis kilusiu masiniu teisingu visuomenės susirūpinimu dėl plynų kirtimų. Kartu su gražia šilo tikrųjų vertybių sklaida ir plynų kirtimų kritika,   sumaniai neigiamos realios  grėsmės. „Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami“- taip 2018.11.21d. Delfi publikuotame straipsnyje Saugomų teritorijų departamento direktorės pavaduotoja Rūta Baškytė  nudžiugina Lietuvą.  Atseit, tik  rezervato statusas apsaugos nuo kirtimų Punios šilą. Tik „pamiršta“ viešai prisipažinti, kad kirtimai šile be pačių aplinkosaugininkų derinimo negalėjo būti vykdomi. Visa  Punios šilo teritorija  jau daugelį metų yra valstybės saugoma teritorija (šilas priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui,  457 ha čia yra gamtinis rezervatas, o kiti 2226 ha – draustinis).

Kodėl būtent dabar gamtosaugininkai pasirinko laiką fotografuoti, filmuoti  ir rodyti   visuomenei  po praeitų metų praūžusio škvalo Punios šile pašalintų vėjovartų kirtimų lopus ir nupjautų medžių rietuves? O  jeigu  nekontroliavo kirtimų – kas kaltas?

Kaip apsiginti nuo pavojingų medžių  liemenų kenkėjų ?

   Pagal teisės teoriją nusikaltimai daromi veikimu ir neveikimu. Pasirodo, medžius valstybės saugomose teritorijose galima naikinti dviem būdais – kirsti arba uždarius rezervate palikti supūti  ir leisti sunaikinti  pavojingiems kenkėjams.

Mus įtikinėja, kad įsteigus rezervatą bus nebaisūs jokie kenkėjai, škvalai netgi gaisrai. Atseit,  miškas pats apsigins ir savaime atsikurs. O vienas iš idėjinių rezervato Punios šile „tėvų“  dr. Žydrūnas  Preikša šias rimtas grėsmes viešai vadina tik mitais. Jam antrina šiuo metu pagarsėjęs gamtosaugininkas A.Gaidamavičius. Jo nuomone vis vien eglės ir kiti spygliuočiai medžiai su laiku Lietuvos miškuose nunyks.

Kaip sektinas pavyzdys minima garsioji Belovežo giria. Spalio mėnesį apsilankėme šios girios Lenkijai priklausančioje dalyje  Su pasibaisėjimu matėme, kad JUNESCO paveldu laikomoje  girioje,  nuo 2008 metų   nustojus naikinti pavojingus medžių liemenų kenkėjus,  jau nėra nei  vienos neužkrėstos kenkėjais eglės! Sunaikinta per 10 tūkst.ha  uniklios girios eglynų.  Nusiunčiau apgraužtų sausų eglių stiebų Beloveže nuotraukas A.Gaidamavičiui. Andriejus „paguodė“ : „Bavarijos nacionalinio parko mirusiame miške gausiai  lankosi egzotikos ieškančių žmonių  ekskursijos, net Holivudas čia kuria filmus“. Ar ir Lietuvoje reikia plikų medžių kapinynų siaubo filmams ?

Tikras kinivarpų veislynas jau yra ir esamas Punios šilo rezervatas, kur netaikomos jokios apsisaugojimo priemonės. Keista, kad ir  po 2018 10 02 buvusio ministro K.Navicko vizito Punios šile matytų kinivarpų židinių genetiniame eglių medyne,  nesiimta jokių priemonių. Miškų sanitarinės apsaugos reikalavimų 30 p. nurodoma : „Spygliuočių medžiai, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno…“. Taigi, pavasarį bus apkrėsta šimtai naujų eglių šile ir aplink šilą. Kas padengs dėl privalomųjų apsaugos priemonių nevykdymo padaryta žalą valstybei ir privačių miškų savininkams net kitoje Nemuno pusėje.? Spėju, kad Aplinkos ministerija apkaltins miškininkus.

Ar būtina kuo daugiau medžių šile supūdyti ?

     Gražios miškų apsaugos idėjos neabejotinai labai patrauklios ir priimtinos. Jos  teisėtai sulaukia daugybės sekėjų, organizuojamos palaikymo  akcijos. Deja, rezervato projekto sprendiniais  aiškinama ir atkakliai siekiama ,  kad Punios šile būtų kuo didesnis kiekis pūvančių medžių.    Valdininkų projektas grindžiamas tuo, kad keturis kartus padidinus rezervato plotą, nugriuvusiuose ir pūvančiuose medžiuose veisis daugiau tokioje terpėje augančių retų rūšių, tariamai  susiformuos unikali ekosistema.

Regis, gamtosaugininkai tik labai nori pasigirti savo kolegoms pasaulyje kerpių, vabaliukų ir kitų pūvančioje medžių terpėje augančių rūšių kiekio padidinimu. Juk tam daugiau kaip dviejų tūkstančių ha šilo  plote spygliuočius medžius per ilgesnį laiką praktiškai teks paaukoti. Ar ne per didelė gamtosaugininkų noro pasirodyti prieš Europą kaina? Įdomu ir tai, kad rezervato plane numatyti įrengti kitą,  kur kas ilgesnį uždarą privažiavimą į turistinę sodybą prie Nemuno, o esamą kelią uždaryti.

 Ar rezervate susiformuos svajojama sengirė     

Turime pavyzdžių, kas vykta esamuose rezervatuose. Pavažiavę vieninteliu leistinu keliu į dešinę Punios  šilo pusę apie 5 kilometrus.  Privažiuosite draudžiamus  sustoti ir įžengti į mišką rezervato ženklus. Lėtai važiuokite arba eikite dar apie 2 kilometrus. Regėsite gausybę prigriuvusių, pūvančių eglių, pušų, kai kur ir  senų ąžuolų. Tačiau daugiausiai ploto užkariauja  gausiai kerojantys aukšti lapuočių krūmynai. Po jais  praktiškai nevyksta savaiminis tradicinių medžių rūšių atsikūrimas. Kur ne kur išlieka pavieniai ąžuolai. Pastebėsite kinivarpų apniktų eglių židinius.  Kažkas panašaus į svajojamą sengirę yra gal tik 6-7 rezervato ploteliuose. Būtent tik šios vietos  parodomos reklaminėse šilo nuotraukose ir retų pažintinių ekskursijų metu. Apsilankęs čia Seimo narys miškininkas Kęstutis Bacvinka sakė, kad toks  nykus vaizdas susiformavo ir Dumbravos rezervatinėje apyrubėje. Dar prastesnį vaizdą matėmė Belovežo girioje Lenkijoje. Uždaras rezervatas yra ne tas kelias, kuris leistų suformuoti patrauklią ir lankymui pritaikytą sengirę.

Aplinkinių gyventojų apgaulė – galėsite uogauti, grybauti ir žvejoti

     Kilus vietos bendruomenių pasipriešinimui valdininkų savivalei, informaciją apie Punios šilą ir jo vertybes pasklido plačiau.  Puiku, kad šilo  vertybėmis ir ateitimi domisi ir rūpinasi vis daugiau Lietuvos žmonių. Tačiau valdininkai visuomenei  aiškina, jog žmonėms svarbus tik šilo  lankymas. Rūpi ir tai.  Šilas turi būti protingai atviras ir juo  gėrėtis ir pasisemti miško galių ir sveiktos reikia sudaryti sąlygas visiems norintiems.

Vietos bendruomenių gyventojai raminami  – bus tvarka, rezervate galėsite uogauti, grybauti ir žvejoti. Tačiau akivaizdu, kad po 10 -15 metų žmonės į Punios šilo rezervato teritoriją neįeis  dėl tankių krūmų  ir  pūvančių medžių griuvenų. Lankoma liks tik planuojama siaura rekreacinė šilo zona. Nuo aplinkinių gyventojų slepiama, kokia bus rezervato apsauginė zona ir kokie ten bus ribojimai.

Tikimės sulaukti pagrįsto Punios šilo išsaugojimo projekto 

Kirsti plynai arba palikti supūti medžius, neapsaugoti unikalius šilo eglių ir pušų genetinius medynus proto nereikia.  Išminties ir atsargumo reikia, kaip tokius miškus  išsaugoti ir puoselėti. Nesame žinovai ar specialistai. Tik labai mylime savo krašto gamtą,  vertiname ir  didžiuojamės Punios šilu, todėl negalime leisti, kad nugalėtų asmeniniai siekiai. Šilas turi būti ne uždaras, o  labiau atviras lankytojams. Pavyzdžių, kaip išsaugomi senieji miškai ir jų retosios vertybės, juos pritaikant ir turizmo, ir sveikatingumo tikslams,  užsienio šalyse ne vienas. Labai tikimės  iš garbių šalies mokslininkų, Aplinkos ministerijos specialistų, iš visų  gamtos mylėtojų sulaukti pagrįstų  pasiūlymų kaip tai padaryti.