Punios šilas. Ar galima išsaugoti nesaugant?
Jau antri metai, kai verda aistros dėl Punios šilo ateities. 2017 metų pabaigoje Aplinkos ministerijos valdininkai nusprendė, kad norit išsaugoti unikalios vertės šilą, reikia išplėsti esamą uždarą 457 ha gamtinį rezervatą visai šilo teritorijai. Vienašališkam, moksliškai nepagrįstam ir mažai viešintam sprendimui aktyviai pasipriešino vietinės kaimo bendruomenės, pastabas teikė patyrę miškininkystės specialistai. Ypač daug dėmesio tikėtinų grėsmių analizei ir racionalių sprendimų šilo išsaugojimui paieškai, skyrė aplinkosauginė Pilietinės iniciatyvos draugija „Mūsų Dzūkija“ nariai ir jos vadovas Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ pirmininkas dr. Kazimieras Sventickas. Šios draugijos atstovai buvo nuvykę ir domėjosi garsios Belovežo girios tvarkymo patirtimi, susitiko su Aplinkos ministerijos vadovais, Seimo Aplinkos komiteto nariais, teikė rezervato projektui alternatyvius pasiūlymus.
Tačiau pavaldžių Aplinkos ministerijai mokslo įstaigų atstovai nedrįso oponuoti ar prieštarauti, nes buvo vieša paslaptis, kad rezervato Punios šile idėja yra asmeninis buvusio ministro Kęstučio Navicko asmeninis siekis. Rezervato išplėtimo plano sprendinių analizei nebuvo pasitelkti nepriklausomi ekspertai, neišanalizuotos grėsmės ir galimi alternatyvūs šilo išsaugojimo priemonių būdai ir galimybės.
Draugijos „Mūsų Dzūkija“ kvietimu gruodžio 16-ją , nepabūgę prasidėjusios pūgos, pasižvalgyti po Punios šilą atvyko Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“, Alytaus Forumo atstovai ir gamtos mylėtojų grupelė. „Norime, kad pamatytumėte ne tik unikalaus šilo grožį. Norime parodyti čia esamame rezervate akivaizdžiai matomas grėsmes, dėl kurių mes reikalaujame rasti patikimesnių būdų, kaip išsaugoti Punios šilo vertybes “, – sakė dr. K.Sventickas. Šilo istoriją priminė patyręs miškininkas Rimgaudas Aleknavičius, ypatingai išgyvenantis dėl pavojingų medžių liemenų kenkėjų puolamų unikalių šilo eglių ir pušų genetinių medynų.
Lėtai važiuojant vieninteliu leistinu per gamtinį rezervatą keliu apie 2 kilometrus lankytojai matė gausybę išgriuvusių pūvančių medžių, kinivarpų užpultų eglių kamienų židinius. Kai nebėra lapų, gerai matosi, jog rezervato plote pradeda dominuoti aukšti krūmynai. Tradiciniai spygliuočiai medžiai neatsikuria, matomi išlikę arba jau nugriuvę pavieniai ąžuolai. Tai visiškai nepanašu į valdininkų propaguojamą gražią sengirę. Patrauklių ir vaizdingų plotelių rezervate išsisaugojo nedaug.
Pagal rezervato sumanymo autorių idėją šile reikia kuo daugiau pūvančios medienos. Gražuoliai medžiai būtų paliekami pūti, o tiksliau – aukojami veistis retoms kerpėms, vabalėliams ir pan. Atseit, jeigu nebus jokios žmonių veiklos, nebebus būtinųjų sanitarinių kirtimų, šilo teritorijoje susiformuos kitokio tipo, kur kas vertingesnė ekosistema. Įtikinėjama, kad rezervate nebaisios nei kinivarpos, nei viesulai ar netgi gaisrai.
Važiuodami link atstatyto Dainavos būrio partizanų bunkerio svarstėme: nejaugi gyvas, žaliuojantis, unikalių augalų įvairove pasižymintis ir tvarkingai žmonių lankomas miškas yra atgyvena? Ar reikia leisti nunykti nuostabiems šilo pušynams ir eglynams, vardan to, kad būtų daugiau pūvančių medžių lavonų, griuvenų, neįžengiamo krūmų ir lapuočių šabakštyno ? Ar lankytojus tenkins suplanuoto siauro ruožo rekreacinė zona, o didžiulis šilo plotas bus uždara, žmonėms neįžengiama kolonija?
Diskusija dėl šilo ateities tęsėsi žygiuojant prie senųjų vardinių ąžuolų Nemuno pakrantėje ir atvykus pasigėrėti į Žaltės slėnį. Lankytojai daug įdomaus matė ir Punios šilo muziejuje. Pasitvirtina sena patirtis, kad norint sužinoti tiesą, reikia bent kartą pamatyti.
Išsamesnė informacija šia tema pateikiama dr. K.Sventicko straipsnyje: „Punios šilas. Ar galima išsaugoti nesaugant?
Akimirkos iš Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ apsilankymo Punios šile: