Prof. hab. dr Arvydo Šeškevičiaus knygos „Simno Bažnyčiai 500 metų“ pristatymas visuomenei
Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ pirmininko dr. Kazimiero Sventicko pasisakymas.
Simnas, 2020 08 23. Esame labai gražiame savo išskirtine išorine architektūra ir viduje esančiomis sakralinėmis vertybėmis pastate, kurio sienos mena daugybę istorinių įvykių, karų, gaisrų, nelaimių ir iškilių, dvasingų švenčių. Ir žinoma turime progą nusilenkti per tuos šimtmečius daugybės žmonių paramai, kad Bažnyčia būtų tokia, kokią ja galime džiaugtis ir didžiuotis šiandiena. Esame šventovėje, kur per penkis šimtmečius susikaupė ypatinga dvasinė aura. Sunku protu aprėpti ir įsivaizduoti kiek žmonių čia per šimtmečius apsilankė, kiek karšų maldų, gražių kiek giesmių ir nuolankių pagalbos prašymų Dievui, kiek išmintingų pamokslų įvairiomis kalbomis čia buvo išsakyta?
Kokia didinga Simno bažnyčia šiandien mes akivaizdžiai matome. Tačiau nežinojome faktų kaip ji keitėsi per tuos penkis amžius. Sunku įsivaizduoti ją kadais šiaudų kūliais ar mediniais gontais dengtu stogu, ar visai be stogo, karų metu apšaudytą, vietomis apgriuvusią, netekusią varpų ir brangių sakralinių regalijų ir relikvijų? Tikrai per mažai žinome apie čia tarnavusius kunigus, apie jų gyvenimus, apie darbus, paaukotus tarnystei Viešpačiui ir šio krašto žmonėms. Profesoriaus knyga leis geriau suprasti kokį didelį indelį Simnui ir kraštui turėjo kunigai ir kiti bažnyčios tarnautojai, koks nepaprastai sudėtingas buvo jų gyvenimas ir veikla įvairių perversmų, okupacijų ir svetimų valdžių prievartų laikotarpiais.
„Knygą skiriu Simno bažnyčios 500 metų jubiliejui, čia dirbusių kunigų ir bažnyčios tarnautojų, paskyrusių savo gyvenimą Dievo tarnystei, atminimui“ dedikuoja autorius. Kuklusis ir labai atsakingas profesorius Arvydas Šeškevičius savo praeitais metais išleisto ir dvitomio „Simno Šimtmečių istorija“ rašė: „ Ar sugebėsiu parašyti ir ar turiu teisę rašyti istorinę knyga“? Autorius žinojo, jog laukia milžiniškas Sizifo darbas iš daugybės šaltinių atrasti, atrinkti, sukaupti ir susisteminti daugybę su Simno istorija susijusių dokumentų, aprašymų, turėti kantrybės atkurti daugybės kunigų biografines detales. Matomai, kad toks pareigos jausmas yra atėjęs kartu su garsios Šeškevičių giminės genais, su autoriaus jausta moralinė pareiga panaudoti ir išviešinti garbaus šviesios atminties Simno klebono Vinco Šeškevičiaus kadaise pradėtą kauptą istorinę medžiagą.
Istorinis dvitomis apie Simną sulaukė didelio skaitytojo įvertinimo ir palaikė autoriaus ryžtą įgyvendint dar vieną svarbią misiją. Aš nežinau kito tokio nepaprastai darbštaus, kruopštaus ir atsidavusio savo miestu, savo kraštui ir pareigai žmogaus:
„Istorija nestovi vietoje, nelaukia, tolsta, nenumaldomai kiekvieną dieną žengia į užmarštį: išnyksta žmonės, archyviniai dokumentai, nuotraukos, namai, gatvės, kaimai. Istorija – tai faktai, datos, tačiau ją kuria žmonės? Kas istoriniai faktai be žmogaus? , savo skubėjimą atlikti pareigą pabrėžė A. Šeškevičius.
Knygos turinys autoriaus sudėliotas pagal tematiką ir chronologine tvarka : Kokie žmonės, kada ir kodėl pastatė tokią Bažnyčią? Kokie per tuos 500 metų vyko svarbūs įvykiai ir esminiai pokyčiai aplinkiniame pasaulyje, Lietuvoje ir Simno apylinkėse, turėję įtakos šiai Bažnyčiai ir jos Tarnų gyvenimui? Kokie žmonės Bažnyčią sergėjo ir kėlė naujam gyvenimui po gaisrų, kas su didele meile puošė ją relikvijomis, kokie labdariai skyrė lėšas nesibaigiantiems remontams? Kokias žmonių aistras, negandas ar begalinį gailestingumą, meilę ar neapykantą mena šios sienos? Kokie buvo parapijiečių ir Bažnyčios santykiai, kokie buvo santykiai tarp čia rezidavusių lietuvių, lenkų ir žydų. kokios buvo kaip kito tikėjimo išpažinimo ir religinių švenčių tradicijos, kokie buvo kunigų ir valdžios santykiai, kaip aktyviai Simno kunigai dalyvavo pilietinėse ir politinėse kovose, kokius turtus kunigams buvo pavesta valdyti, arba iš ko gyveno, kaip jie gynė tikėjimo tiesas, saugojo bažnyčios turtą ir garbę. Kurie jų kentėjo nuo okupacinių valdžių, tačiau išsaugojo tikėjimą, plėtojo dvasingumą ir moralines vertybes? Kokios religinės, labdaros ir visuomeninės organizacijos buvo steigiamos ir veikė prie Bažnyčios, kokius gailestingumo ir nesavanaudiško gerumo pavyzdžius skleidė atskiri kunigai?
Daug išsamios medžiagos ir apie Simno Bažnyčios sakralinį paveldą. Juk dėl sunaikinimo arba okupantų grobstymo kunigų iniciatyva teko vis atnaujinti Bažnyčios altorius, altorėlius, paveikslus, skulptūras, kryžius šventoriuje ir kt. Kai kuriais atvejais atvejai autorius liudijimu, kas tų relikvijų autoriai, kas skyrė lėšas. Nuotraukose iliustruojama kuo vilkėjo per pamaldas ir šventes kunigai, kur ir kaip gyveno kiti Bažnyčios tarnai. Į šiuos ir dar daugiau su bažnyčios veikla susijusių klausimų skaitytojai ras atsakymus šioje unikalioje knygoje, gausiai iliustruotoje istorinių dokumentų kopijomis ir nuotraukomis.
Regis, nei viena Lietuvos bažnyčia neturi tokio išsamaus tokio turiningo visų čia tarnavusių kunigų pradedant nuo XVI amžiaus biografinio ir jų visapusiškos veiklos ir nuopelnų Bažnyčiai ir Simno kraštui ar visai Lietuvai aprašymo. Autoriui pavyko surinkti stebėtinai daug informacijos apie konkrečius atskirų kunigų darbus bažnyčios paveldui tvarkyti ar atstatyti, apie jų dalyvavimą pilietinėse kovose, kultūrinėje, švietėjiškoje veikloje, apie bylinėjimosi dėl nusavinto bažnyčios turto. Teikiami faktai apie nepaklusnumą valdžios patvarkymams ir kadais už tai skirtas piniginėmis baudas. Rasime konkrečią medžiaga apie okupacinių režimų prievartą, kunigus kankinius, apie pagalba rezistencinės kovos dalyviams, trėmimus ir kt. Išsamus aprašymas apie Simne nuo 1972 metų leistą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir ją leidusius, saugumo nepabūgusius žmones. Rašoma ir apie Simno Bažnyčiai tarnavusius vargonininkus ir kitus tarnus. Jeigu teisingai suskaičiavau, knygoje yra paminėti net 93 Simne dirbę kunigai, pateikta daugelio jų biografinė informacija ir nuopelnai. Rašoma ir apie 14-ką iš Simno parapijos kilusių kunigų.
Tačiau kilnusis profesorius išsako kartu didelį nerimą ir abejones dėl dabarties ir ateities:
Įvade: “Prasidėjus Atgimimui tikėjome, kad dabar bus galima laisvai išpažinti savo prosenelių tikėjimą. Deja… Dėl globalizacijos tapome vartotojiški. Kasdienybės tėkmėje, rutinoje kartais net nepastebime, kaip tikėjimas ima klibėti, nykti, galiausiai virsta nihilizmu. Bažnyčiose – daugiausia žilagalviai, kurie dar vaikystėje kartu su savo tėvais ar seneliais puoselėjo dvasines vertybes.“
Epiloge: „Nepaisydama dabar įsigalėjusio cinizmo, vartotojiškumo, Bažnyčia tęsia savo misiją skatinti amžinąsias vertybes – būtį, gyvenimo prasmę ir tikėjimą. Bažnyčia daigina tikėjimo Dievu ir pasitikėjimo vienas kitu daigą. Joje vyksta mūsų vertybių perkainojimas. Turėtų atsiverti nauji mūsų sielos vartai, nes pro senuosius malonė negali įžengti į sielos vidų ir jos paliesti. Bet ar ATGIMSIME mes? Vargu…“
Dėl šių pastabų noriu pasidalinti savo įžvalgomis. Gerai, kad jubiliejų progomis minime vedlius į Laisvės kelią ir rezistencinių kovų dalyvius, tremčių ir sovietinių kalėjimų kankinius, signatarus, prezidentus, politinius veikėjus. Teisingumo vardan, turime kepures nukelti ir nepamiršti žemai nusilenkti ne tik prieš iškentėjusius represijas, bet ir po to visą ilgą sovietmetį tarsi pogrindinėje rezistencijoje nepakantumo sąlygomis skleidusiu Dievo žodį ir tautiškumo dvasią Lietuvos dvasininkijos atstovus ir jų aktyvius pagalbininkus. Tai kuklūs žmonės, Dievo tarnai, bet jie iš tiesų verti kantrių ir nepasiduodančių Kristaus karių vardo. Jų tarnystės pavyzdžius dera plačiau priminti. Vien prof. Šeškevičiaus naujoje knygoje yra paminėta daug vertų didesnio žinomumo ir pagarbos kunigų. Pasidžiaugiau, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis kentęs ir nepalūžęs tremtyse, įmanomomis priemonėmis skleidęs tikėjimo tiesas, pripažintas palaimintuoju. O štai Popiežius Pranciškus suteikė garbingą kardinolo titulą Sigitui Tomkevičiui, kurį šiandien nominuojamas ir Alytaus rajono Garbės piliečiu. Tačiau iš šalies istorijos žinovų pasigendu išsamesnio bažnyčios tarnų vaidmens tuo ilgu porezistenciniu sovietmečio laikotarpiu įvertinimo ir išviešinimo.
Ne tiek įstatymai ir bausmės, kiek žmonių suprastas ir įsisąmonintas moralės nuostatų laukas yra viena iš svarbiausių priemonių stabdant korupciją, skleidžiant pasidalijimo vertybes, žadinat gėrį, socialinį teisingumą. Mes jau ilgus tris dešimtmečius Nepriklausomybės metų esame tarsi pasiklydę laisvėje. Susiformavo vadinamos „naujos dimensijos“, žmonių sąmonė teršia godaus vartotojiškumo bacila, užmušanti dvasingumą. Esame tarsi pasiklydę ir neskiriame laisvės nuo išlaisvėjimų, kai vardan turto išsilaisvinama nuo sąžinės, išsilaisvinama nuo šeimos, nuo tikėjimo ir kita. Labai taikliai kadaise pabrėžė kardinolas Audrys Juozas Bačkis : „Bėgdamas nuo sąžinės, meilės, pareigos, atsakomybės, tikėjimo ir kitų svarbiausių dalykų žmogus praranda pats save, atsisako savojo žmogiškumo. Jis išbarsto tai, kuo yra artimiausias savo Kūrėjui… Žmogus, neturintis tikrųjų vertybių, kurias gali suteikti Bažnyčia, visiškai atsipalaiduoja ir nebemato gyvenimo prasmės, nebeturi jėgų kovoti su blogiu.“
Gal todėl, kad visuotinai ir ypatingai jaunimui pirmiausia akcentuojamos žmogaus teisės, pamirštant banginius ant kurių laikosi Laisvė iš jos kylančios teisės: tai pareiga, atsakomybė ir moralė. Atminkime iškilųjį poetą Justiną Marcinkevičių, kuris didžiausia vertybe laikė tokią pareigą, kuri atspindi žmogaus pareigą žmogui, pastarojo pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui. O juk aktyviausia moralės pamatų sergėtoja visada buvo Bažnyčia.
Knygoje pasakojama kokios storos Simno bažnyčios sienos, ant kalnelio ji atrodo tarsi tvirtovė. Gal todėl man prisiminė senų laikų išmintis : „Kiekviena tvirtovė yra stipri ne tiek, kiek yra storos ir aukštos jos sienos, o tiek, kiek dvasiškai yra stiprūs jos gynėjai“. Regis, kad ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos valstybės išlikimas labai priklausys nuo to, kiek mes visi būsime tvirti savo tautos dvasia, kiek mes gerbsime sugebėsime saugoti pareigą, tikėjimą ir moralės vertybes.
Buvo per trumpas laikas deramai ir išsamiai pristatyti tokio išskirtinio turinio ir apimties, kupiną gausybės svarbių istorinių faktų ir iškilių įdomių asmenybių aprašymo analizei.. Neabejoju, kad tai dar padarys istorijos, teologijos, architektūros, kultūros paveldo žinovai, pateikdami recenzijas ir vertinimus. Neabejoju ir tuo, kad šis leidinys turės ilgaamžę išliekamąją vertę, o kai kuriais požymiais yra unikalaus Lietuvos istorinių studijų tarpe. Neabejoju, kad autoriaus įžvalgos yra labai aktualios ne tik Simno, bet visai šių dienų Lietuvos visuomenei, jos sukels apmąstymų bei diskusijų ir bus svarbios ateities kartoms.
Mielas Arvydai iš Simno! Sveikinu Jus kolegų, Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“, vardu. Esate žinomas medicinos profesorius ir habilituotas daktaras. Manau, kad už Simnui ir kraštui skirtų istorinių leidinių parengimą esate vertas ir istorijos habilituoto daktaro laipsnio. Esate tikras savo gimtojo miesto sūnus, Simno žmonių ir Tėvynės Lietuvos patriotas, skiriantis jiems Dievo dovanotą talentą ir begalinį darbštumą, rodantis pareigos ir atsakomybės pavyzdį. AČIŪ jums !