Dzūkų krašto pučiamųjų orkestrai pelnytai pateko į kultūros istoriją: apie juos išleista solidi knyga

Kai pasigirsta pučiamųjų orkestro muzika, nesvarbu, ar tai būtų koncertų salė, miesto aikštė, gatvės kolona, klausytoją sužavi pakili, užburianti muzikos nuotaika, ryškios uniformos, o dažnai ir lydinčioji choreografinė grupė.

Orkestrai Lietuvoje kūrėsi miestuose, įstaigose, mokyklose, karinėse struktūrose, sovietmečiu – gamyklose, kombinatuose, grodavo šventinėse demonstracijose. Yra jų ir nedidelėse gyvenamosiose vietovėse, kuriose susiburia šios muzikos entuziastai.

Pučiamųjų orkestrų fenomenas Lietuvoje nagrinėtas nedaug, nors vyksta konkursai, festivaliai, reta šventė apsieina be skambių pučiamųjų instrumentų garsų. Dažniausiai orkestrų vadovų žvilgsnis, ieškant profesionalumo pavyzdžio, krypsta į pučiamųjų orkestro „Trimitas“, atliekančio įvairių stilių ir žanrų muziką, veiklą. Lietuvos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija, įsikūrusi 2006 metais, ėmėsi organizuoti čempionatus, muzikos instrumentų parodas, meistriškumo kursus, tarptautinius renginius, o žurnalo „Muzikos barai“ iniciatyva atsirado rubrika „Dūdų kampas“, kuriame pūtikai dalijasi solistų ir orkestrų muzikavimo patirtimi.

Apie pučiamųjų orkestrus rašė atskirų Lietuvos regionų pučiamųjų orkestrų vadovai, šios muzikos entuziastai, nes visada yra įdomu atsakyti į klausimą – kas yra pučiamųjų orkestras? Ar tai tik didelis skaičius muzikantų, grojančių įvairiais pučiamaisiais instrumentais, kokią muziką jie dažniausiai atlieka, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kokia jų vadovų kasdienybė, ir kaip ji skiriasi nuo simfoninio orkestro vadovo? Kodėl viename mieste pučiamųjų orkestrai gyvuoja kelis dešimtmečius, kitame užgęsta po kelerių metų?

Į šiuos ir daugybę kitų klausimų, susijusių ne tik su muzikos atlikimu, bet ir su socialiniu, psichologiniu-pedagoginiu, kultūriniu-istoriniu pučiamųjų orkestro vaidmeniu visuomenėje knygoje „Dzūkų krašto pučiamieji orkestrai“ atsako jos autoriai. Rimantas Jočys – Alytaus muzikos mokyklos mokytojas ekspertas, ilgametis šios mokyklos pučiamųjų orkestro vadovas, Alytaus mieste įkūrė ir vadovavo ne vienam orkestrui, tai: Eksperimentinio namų statybos kombinato pučiamųjų orkestras, Alytaus miesto pučiamųjų orkestras „Gaida“, Didžiosios kunigaikštytės Birutės ulonų pulko orkestras.

Trylika metų jis Alytuje organizavo tarptautinį pučiamųjų orkestrų festivalį „Dainavos fanfaros“, o per beveik penkis dešimtmečius apimančius pedagoginės veiklos metus parengė gausų būrį pūtikų, sėkmingai įsiliejančių į Lietuvos ir užsienio muzikinį pasaulį, meno kolektyvus. Tai tikras savo srities profesionalas, pasižymintis plačia erudicija, giliu meniniu skoniu ir pedagoginiu jautrumu.

Toks jis atsiskleidžia ir savo knygoje: pro Maestro akis nepraslysta nė viena Alytaus ir visos Dzūkijos krašto orkestrų atsiradimo ir gyvavimo istorijos detalė. Jis kantriai ieško archyvuose dokumentų, analizuoja negausias publikacijas, kalbasi su buvusiais muzikantais, tuomet dar mokinukais, grojusiais mokyklų orkestruose, atskleisdamas šios patirties unikalumą formuojant jauno žmogaus asmenybę.

Pats daugelį metų ragavęs orkestro vadovo, atlikėjo duonos, R.Jočys ir knygoje su didele pagarba kolegoms parodo išskirtinį dėmesį ne tik orkestro vadovams, bet ir eiliniams muzikantams. Autoriaus dėka atrandame alytiškių ir kitų Dzūkijos krašto „dūdorių“ mėgėjų pavardes, sužinome apie jų likimus.

 Justina Jočytė-Orinienė knygoje analizuoja tarptautinių pučiamųjų instrumentų festivalių „Dainavos fanfaros“ istoriją, kuri tęsėsi trylika metų (2003–2016). Tuo laikotarpiu Alytų aplanko Valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“, orkestrai iš Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos, Estijos.

Malonu, kad į kiekvieną svečią, „Dainavos fanfarų“ orkestrą, pažvelgta dėmesingo šeimininko žvilgsniu. Knygoje aprašytos kiekvienais metais dalyvavusių orkestrų įsikūrimo istorijos, žymesni veiklos faktai, paminėti vadovai, dirigentai, gausiai iliustruota nuotraukomis. Tai tarsi pagrindžia autorių nuomonę – nesvarbu, ar orkestras atvyko iš Kauno ar Klaipėdos, Latvijos ar Lenkijos – jeigu groji „Dainavos fanfarose“, vadinasi, drauge kuriame Dzūkų krašto pučiamųjų orkestrų istoriją.

Ši unikali Dzūkijos krašto pučiamųjų orkestrų istorija išsamiai atskleista ir patraukliai aprašyta savo profesiją mylinčių autorių. Ji, pagrįsta daugybe dokumentų, fotografijų, istorinių šaltinių ir publikacijų analize bei liudininkų atsiminimais, neabejotinai užpildys informacijos spragas apie pučiamųjų instrumentų orkestrų gyvavimą ir indėlį į Dzūkijos krašto kultūrą ir istoriją.

Prof. dr. Aldona Vilkelienė
Vytauto Didžiojo universitetas
Alytaus krašto mokslininkų draugija „Vizija“