Tarptautinei Mokytojų dienai artėjant. Mokyklos ir mokytojai – vizijos ir tikrovė

„Brangus žingeidus lietuvi! Pakliuvus į Dainavos sostinę Alytų, kviesčiau pabuvoti Kurnėnų Lauryno Radžiukyno mokyklos edukaciniame-turistiniame centre.

Kodėl? Visų pirma, kad sau ir kitiems atsakytumei į klausimą: „Kas paskatino išeivį, inžinierių, užsienyje baigusį aukštuosius mokslus, sukūrusį šeimą, išleidusį į mokslus du sūnus, sukaupusį savo darbu santaupas, atsisakyti jų ir grįžus į gimtąjį kraštą skirti jas žmonių švietimui, moralinių ir kultūrinių vertybių ugdymui?“ Neskubėk atsakyti. Atsakysi po to, kai pabuvosi šiame centre, pajusi šio krašto žmonių dzūkišką dvasią, pajusi kas padėjo pagrindus tokiam samprotavimui ir atsidavimui. Nuoširdžiai tikėdamas, kad netrukus  toks kvietimas turistams ir keliauninkams bus reikalingas taip savo pasiūlymus dėl Kurnėnų mokyklos ateities  pradeda iš Maštalierių kaimo kilęs garbaus amžiaus  prof. habil. dr. Albinas Lugauskas. Deja, kol kas tai tik labai trapi vizija“.

Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ tarybos narys dr. K. Sventickas

Kas svarbiau – arklidės ar mokyklos ?

Pargrįžus į tėviškes kiekvienam maga pabuvoti gimtuosiuose namuose arba bent parymoti toje vietoje, kur būta tėvų ar senelių namų. Kitas nostalgiškos traukos objektai – mokykla, kurioje mokėmės. Džiugu, jeigu mokykloje vyksta pamokos, krykštauja vaikai,  buvę klasiokai gali pasikviesti mokytojus ir susirinkti mokyklon minėti baigimo jubiliejų, pasėdėti klasėje. Ir pasidaro liūdna, jeigu pastatų jau nebėra arba iš jų išvyta mokyklos dvasia. 

Dar liūdniau, kai ištuštėję unikalūs mokyklų pastatai, vertai pripažinti kultūros ir architektūros paveldo objektais, nyksta savivaldybėms nerandant arba nenorint rasti, kaip  juos racionaliai panaudoti. Stebina ir šalies valstybinių institucijų požiūris į saugotinas mokyklas. Pasižiūrėjus kam panaudojamos ES fondų lėšos,  regis šalies valdžios požiūriu buvusių Raudondvario dvarų arklidės  ar Gelgaudiškio dvaro tvartai  yra kur kas svarbesni paveldo objektai, nei išliekamąją vertę turinčios mokyklos.

Ko gailiai rauda Kurnėnų mokyklos vėjo jėgainė  

Šiandien važiuojant atnaujintu keliu iš Alytaus link Kalvarijos, buvusios gražuolės Kurnėnų mokyklos per suaugusias tankias egles beveik nesimato. Veikiamos pelėsių pajuodo mokyklos išorės  ir vidaus sienos. Netrukus po mokyklos uždarymo  per sargo aplaidumą nuo šalčio  prakiuro centrinio šildymo sistema, patalpos jau daug metų nešildomos. Ilgą laiką  nebuvo remontuojama prakiurusi stogo dalis, todėl lietaus vanduo   supūdė salės grindis ir apgadino sienas. O viduje dar gali pamatyti daug autentiškų išliekamąją vertę turinčių santechnikos įrenginių, amerikietiškos mokyklinės įrangos ir kt.   Vienoje klasėje tebėra sveikos grindys, išsaugoti suolai, ant sienų kabo išlikę paveikslai, mecenato L.Radžiukyno portretas, atmintinos nuotraukos. Ant stalų dulkiu sluoksnius padengti  albumai su mokinių ir svečių nuotraukomis, lankytojų įrašais atminimų knygoje. Viršutiniuose aukštuose  rasime buvusio gamtos muziejaus eksponatus, spintose prieškario vadovėlius. Tačiau bendras įspūdis nykokas.  Mokykla jaučiasi kaip savo vaikų pamiršta pasiligojusi, vienumoje palikta numirti motina. Čia gyvenusią pažinimo šviesos dvasią ir fundatoriaus šlovę  marina laikas ir aplaidumas. Geras privažiavimas ir tankūs brūzgynai labai patogūs  pasislėpti nuo viešumos čia besilankantiems „kandukams“, paliekantiems butelius, šiukšles ir apsiusiotus mokyklos pamatus. Kilus vėjo gūsiams toli už Kurnėnų mokyklos ribų pasigirsta tarsi  dejonės. Tai  rauda gailiai girgždantis  kartais dar besisukantis, surūdijęs senasis vėjo jėgainės diskas.  Mecentas L.Radžiukynas apsiverstų kape, jeigu pamatytų kaip yra paniekinta kilni jo dovana.

Savivaldybei reikalingas visuomenės palaikymas ir reiklumas

2015m.  birželio 12d. Alytaus mokslininkų draugijos  „Vizija“ iniciatyva rajono savivaldybėje buvo  surengtą konferenciją dėl paveldo objekto – Kurnėnų mokyklos. Dalyviams buvo pristatytas 2009 metais rajono savivaldybės užsakymu parengtas rekonstrukcijos projektas. Jame  buvo numatyta mokyklos teritorijoje statyti naujas administracines, konferencines bei poilsines patalpos  su pirtimi, ištaigingais butais, tvenkiniais, visą teritoriją aptverti aukšta tvora.  Pačios mokyklos rekonstrukciją buvo planuojama nukelti antrajam etapui.  Dėl to šis projektas susilaukė motyvuotos kritikos ir tokiems tikslams lėšų nebuvo skirta. 2016 09 30 savivaldybės informacijoje rašom apie konkrečių sprendimų paieškas. Malonu, kad  požiūris pasikeitė. Deja, geriausias laikas gauti tiksline ES fondų lėšas jau gerokai pradelstas. Tikėtis, kad atsiras šių dienų Radžiukynas skirsiantis lėšų objektui,  kurio grąža būtų daugiau socialinė, nei materialinė, vilčių nedaug. Prieškaryje buvo  dėstomos, ugdomos ir gerbiamos  žmonijos istorijos patikrintos aukštesnio lygmens  dvasinės ir garbės supratimo vertybės. Dabar  propaguojamos  kitos „dimensijos“. Nėra paprasta tinkamai tokioje situacijoje susivokti ir rajono vadovams. Tiesa, kad objekto rekonstrukcija būtų nepigi. Tačiau ir paveldosaugos specialistai puikiai supranta, kad jei nebus rasti kompromisiniai sprendimai, unikalūs statiniai  gali likti nunykimui.  Gal pasiryžti sudėtingiems darbams ir išlaidoms  sprendimus priimančiai valdžiai reikalingas didesnis visuomenės palaikymas?

Krašto mokslininkams rūpi mokyklos  ir mokytojai

Puikiai žinodamas Alytaus krašto apylinkes ir krašto lankytinus objektus, žmones ir  jų istoriją,  ne vieną užsienietį, pakviestą gimtinėn į turistinį žygį,  yra stebinęs žymus chemikas, prof. hab.dr. A.Lugauskas. Su išmone, begaline meile ir gimtųjų vietų bei papročių pažinimo patirtimi, su  subtiliomis detalėmis profesorius  2015 metų liepos mėnesį devynių puslapių rankraštyje surašė savo  pasiūlymus projektui Kurėnų mokykloje rengti edukacinį centrą, su šešiais specializuotais skyriais ir atskiru kraštotyros etnografiniu muziejumi. Projekte daug minčių, kaip panaudoti buvusio Aniškio dvaro, netoliese esančių ežerų, Žuvinto rezervato, krašto ir atskirų kaimų etnografinį ir netgi kulinarinį paveldą.  Profesorius mini konkrečius žmones, kurie galėtų padėti realizuoti vieną ar kitą sumanymą, siūlo sukurti įdomius turistinius maršrutus, svarsto, kaip suinteresuojant  vietos verslininkus. Patyręs, daug išradimų patentavęs specialistas pataria, kokiomis šiuolaikinėmis cheminėmis priemonėmis būtų galima sulaikyti grybo ir pelėsių plitimą mokyklos pastate.   „Palaipsniui realizuojant šias užmačias ši vietovė naujai atgimtų, gyventojai atrastų galimybes užsidirbti ir didinti savo socialinį lygį, gerinti buitį, plėsti edukacines galimybes“, –  apibendrina profesorius. O pabaigoje nesusireikšmina: „Čia tik vieno žmogaus samprotavimai, fantazijų realizavimo galimybes, o  jų yra daug…“ Pasiūlymų rankraštį perspausdinau ir įteikiau rajono mero pavaduotojui Arvydui Balčiūnui.

Iš kito garbaus kraštiečio, poliatyviosios medicinos pradininko Lietuvoje prof.hab.dr. Arvydo Šeškevičiaus šiais metais gavau dovanų istorinę 430 psl. studiją „Simnas ir jo apylinkių pradinės mokyklos“. Gydytojas profesionalas, pelnęs aukščiausių šalies institucijų apdovanojimus,  surinko gausią medžiagą, detaliai aprašė Simno apylinkių pradines mokyklas,  jų  vadovus, mokyklų veiklos faktus. Vardijami  mokytojai,  pateikiami  drausmės ir pareigos  jausmo supratimo ugdymo pavyzdžiai, dokumentais iliustruojamos  negatyvios sovietmečio ideologinio auklėjimo  įtakos. Medžiagą rinko tam, kad  kaimo šviesuolių, skleidusių tautiškumą, patriotizmą, dvasines vertybes  atminimas nebūtų užmirštas. Ar būtume  turėję  pokario rezistenciją, ar būtume turėję Sąjūdį ir Nepriklausomybę, jei ne pasiaukojamas prieškario mokytojų bei švietėjų darbas ir kelioms kartoms perduotos sakralinės meilės savo tautai bei valstybei vertybės? O kiek patirties ir pagarbos mokytojui ir mokyklai, kiek  daug šviesių, entuziastingų  švietimo pertvarkos vilčių, radau 2012 metais  išleistoje monografijoje „Pedagoginio dvasingumo link“, edukologo,  prof. hab.dr. Alberto Pilčiausko,  kilusio iš Punios atminimui. Tačiau garbusis Pedagogas  išėjo Anapilin, palikdamas ir nusivylimo gaideles, kad pertvarka  ir modernizavimas tolsta nuo dvasingumo ugdymo idėjų,  deklaruotų šalies Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.

Šaukštas deguto dirbtinio medaus statinėje

2015 06 12 savivaldybės informacijoje apie konferenciją buvo rašoma: „Profesorius biologas Albinas Lugauskas pasiūlė turizmo maršrutą, į kurį būtų įtraukta ir Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla. Jis prasidėtų Alytuje, apimtų Aniškio dvarą, Kurnėnų mokyklą, kitus lankytinus objektus“.  Kodėl  po pusantrų metų, t.y.2016 09 30 paskelbtame savivaldybės pareiškime  įterptas keistas sakinys  apie tariamai toje konferencijoje profesoriaus išsakytus,  pasiūlymus laikyti mokykloje veislines telyčias?

Manau, tai  nėra apsirikimas ar klaida. Regis,  tai sąmoningas melas, įžeidžiantis iškilaus profesoriaus garbę ir orumą. Žinau, kas tai įrašė, žinau ir kodėl. Nusiunčiau  rajono merui Algirdui Vrubliauskui pasiskaityti tikruosius profesoriaus pasiūlymus. Gavus autoriaus leidimą visą  pasiūlymų tekstą  patalpinsiu internete.  Tikiuosi meras tinkamai įvertins melo autorių ir bus viešai atsiprašyta prof. A.Lugausko.  Tačiau  labai suabejojau, ar po tokių  atvejų galime tikėti savivaldybės informacijoje deklaruojamais kilniais tikslais?

Paminklas mokyklai

Nostalgiška meilė mokyklai kartais kuria mažus stebuklus. Štai dar sovietmečiu uždarytos  Dubėnų kaimo mokyklos buvę mokiniai 2012 metais organizavo susitikimą. Labai šiltas ir prasmingas buvusių mokytojų ir mokinių pasimatymas įvyko Rumbonių parapijos namuose. Buvęs mokytojas Danielius Jedzentavičius paskaitė dalyviams savo eilėraštį, kurio pabaigą noriu pacituoti:

„Kai nauja valdžia ateina, tai ir nuomonė kita. …Kam čia kaime reikalinga ta Dubėnų mokykla? Reikia kryžių pastatyti, nes istorinė vieta, kad visiems jisai primintų – čia juk buvo Mokykla“.    

Idėjai įamžinti mokyklos atminimą, pastatant už sudėtas asmenines lėšas kryžių arba  paminklą, pritarta.  Po metų mokiniai susibūrė šalia buvusios mokyklos pastatų pastatyto paminklo. „Mano praktikoje tai pirmas paminklas, kuris pastatytas  mokyklai“, – kiek nustebęs sakė į renginį atvykęs meras A. Vrubliauskas.

Ar galime parodyti pilietiškumo pavyzdį ir reiklumą valdžiai?

Ar galime pilietiškai pakovoti prieš kitą  šių laikų vertybinė „dimensija“ – likvidavimas buvusios pagarbos Mokytojui,  verčiant juos nuolankiais mokinių tarnais, dažnai priverstų labiau rūpintis mokinio krepšelių skaičiumi, nei ugdymo kokybe?  Akcentuojamos vaikų teises, o ugdymo programose į trečiaeilį planą nustumta pareiga ir atsakomybė. Kadais mokyklose buvo vykdoma prievartinė komunistinės ideologijos propaganda. Dabar esame laisvi, tačiau prisitaikėliškai padlaižiaujame skolintoms iš užsienio ugdymo pseudoidėjoms, pridengtoms  modernizacijos ir asmens laisvių skraiste. Knygelių turinyje pradinukams rašoma ne apie ilgą Buratino nosį, o apie pimpiliukus. Štai iškilūs Gruzijos mokslo ir kultūros šviesuliai įžvelgė rimtų pavojų tautos ateičiai  dėl  Briuselio biurokratų propaguojamų kai kurių pseudovertybių ir šios šalies vyriausybė nebesiveržia į Europos Sąjungą.

Tačiau  man šiandien labiau rūpi – ar pagaliau sugebėsime susitelkti ir palikti ateities kartoms efektyviai veikiančią Kurnėnų šventovę?  Su kuo nepakalbu, visi mano, jog rekonstruotas ir išmaniai naudojamas edukacinio paveldo objektas turėtų svarią, ilgalaikę visuomeninę reikšmę Dzūkijos kraštui. To labai nori ir tikisi. Deja, nueiti pas rajono merą ir  išsakyti palaikymą ryžtasi tik vienas kitas. Net apie artėjantį mokyklos jubiliejų valdžiai ėjo  priminti vien buvusi mokyklos direktorė Antanina Urmanaičienė. Gal tai nerūpi buvusiems mokiniams  ir mokytojams, krašto bendruomenei? Pamiršome, kad galime ne tik valdžios nuolankiai prašyti, bet turime ir pilietinę teisę reikalauti. Teisingai perspėjo pernai amžinybėn išėjęs Alytaus pilietinio judėjimo iniciatorius  Algirdas Mainėlis: „Gulinčius šiais laikais  nemuša – gulinčius spardo!“

Su nuoširdžiausiais linkėjimais mokytojoms ir mokytojams –
dr. Kazimieras Sventickas,
Alytaus  mokslininkų draugijos „Vizija“ tarybos narys