Alytaus mokslininkų draugijos nariams rūpi Kurnėnų Lauryno Radžiukyno mokyklos ateitis

2015 m. birželio 9 d. laikraštyje Alytaus Naujienos publikuotas prof. habil. dr. Albino Lugausko straipsnis.
„Neleiskime užgesti šviesos žiburėliams“. Publikacijoje išreikštas didelis susirūpinimas dėl uniklaus kultūros paveldo objekto – Kurnėnų mokyklos likimo, pateikti profesoriaus pasiūlymai dėl šio objekto atgaivinimo ir panaudojimo edukacinei ir turistinei veiklai. Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ pirmininko dr. Kazimiero Sventicko iniciatyva 2015 m. birželio 12 d. Alytaus rajono savivaldybėje įvyko konferencija dėl Kurnėnų mokyklos rekonstrukcijos ir galimos veiklos mokyklos patalpose ir teritorijoje. Pranešimą skaitė paveldosaugos specialistė alytiškė dr. Margarita Janušonienė. Konferencijoje dalyvavo prof. habil. dr. Albinas Lugauskas, kuris pateikė pasiūlymus dėl galimo turistinio maršruto Alytaus regione. Dr. Alfonsas Peckus pateikė pasiūlymą dėl šiuolaikinės technologijos panaudojimo kuriant mokyklos muziejaus ekspoziciją.

prof. dr. Albino Lugausko straipsnis:
Neleiskime užgesti šviesos žiburėliams

Nuo pat pirmųjų sąmoningo gyvenimo metų giliai atmintin man įstrigo labai savitos architektūros, mažas, bet įspūdingas prie Aniškio miškelio prigludęs baltai dažytas, ryškiomis spalvomis išdailintas pasakų namelis. Pirmą kartą jį pamačiau Antrojo pasaulinio karo metais, 1942-ųjų rudenį, kai mane tėvelis įsisodinęs į geležimi apkaustytais dideliais ratais, dviejų arklių traukiamą vežimą dardeno akmenimis grįstu keliu į Alytų siekti mokslų – laikyti egzaminų į gimnaziją. Tuo metu buvau baigęs Krokialaukio pradžios mokyklos penkis skyrius. Mano širdis virpėjo nuo nuolat kintančios aplinkos, naujų neregėtų vaizdų ir labai įspūdingų, smingančių į širdį tėvelio pasakojimų. Paaiškinimai buvo trumpi, logiški, pagrįsti gyvenimo patirtimi ir giliu aplinkos bei žmonių pažinimu, supratimu ir vertinimu.

Tėvelis buvo guvus kaimo žmogus, lietuvių spaudos draudimo metais baigęs šešis rusų mokyklos skyrius, prieš Pirmąjį pasaulinį karą kelerius metus tarnavęs rusų caro armijos padaliniuose Sibire. Tik jam grįžus namo prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tėvelis buvo pašauktas į armiją ir pasiųstas į karo ugnį, ties Smolensku pateko į vokiečių nelaisvę ir pėsčiomis nuvarytas į Saksonijos anglių kasyklas, iš kur likimas nubloškė pas vokiečių ūkininkus, ten su žydų ir lenkų tautybės belaisviais dirbo žemės ūkio darbus. Ši įspūdinga biografinių įvykių paletė jam padėjo gerai suprasti sutiktus žmones ir patirtus įspūdžius, įgytas žinias įtaigiai perteikti mums, artimiesiems. Iš jo pirmą kartą sužinojau ir apie visais atžvilgiais pasakiškai nuspalvintą Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą. Išgirsti apie daug kam nesuprantamą jos fundatoriaus, Amerikoje gyvenusio lietuvio, inžinerinį išsilavinimą Lenkijoje įgijusio Lauryno Radziukyno nesavanaudišką, tėvynės ir žmonių meile pagrįstą poelgį. Pasakojimą tėvelis baigė jausmingai: „Norėčiau, kad ir mano vaikai tokie būtų.“

Vėliau labai dažnai teko keliauti šiuo keliu, regėti miškelio pašonėje esantį nuostabųjį namelį, būti jame, pažinti šio statinio globėją, labai svetingą žmogų mokytoją Motiejų Ražanską, su kuriuo artimai draugavo ir mano tėvelis. Turėjau progą stebėti šio namelio fizinės būklės ir funkcinės paskirties pakitimus įvairiais laikotarpiais. Pergyventa įvairūs okupaciniai laikotarpiai. Apstu nutikimų. Sėkmingi ir liūdni aprašyti Antaninos Urmanavičienės leidinėlyje „Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklai 60“ (1996).

Norėčiau pateikti fragmentą apie šios mokyklos kūrybingą darbą ir jį išreikšti garsios pedagogės profesorės Elenos Špokienės dar 1979 metais įrašytais žodžiais apie čia įkurtą gamtos muziejų: „Jame mokslo žinios, didaktinė medžiaga, estetinis skonis – vienybėje. Linkiu šį gražų skaistų pavasario daigą puoselėti, turtinti, toliau plėsti ir gražinti. Te jis tampa Jūsų rajone, o ir Respublikoje aiškus švyturėlis.“

Alytiškis, plačiai žinomas lietuvių poetas Jurgis Kunčinas Kurnėnams skirtame eilėraštyje rašė:

Išnyra ir bokštas mokyklos, ir Vytis.
Kas Tau, Radziukynai, įstengs padėkoti
Už didelę šviesą – lig šiolei ji švyti
Pro laiką, pro kruviną pokario Vytį?

L. Radziukynas seniai (1966) išėjo iš gyvenimo ir paliko realų pavyzdį būsimoms kartoms, kaip galima mylėti gimtąjį kraštą ir esant toli nuo jo. Gimtinė, matyt, yra žmogaus materialaus ir ekonominio pasaulio dalis, lydinti visą sąmoningos egzistencijos laikotarpį. Tenka pripažinti, kad kiekvienas, nublokštas į sunkiai suvokiamus likimo tolius nuo tėvynės, nuolat prisimena ją, ilgisi ir svajoja į ją sugrįžti. Tai suteikia jėgų, padeda iškęsti gana kritiškas, kartais gana ekstremalias situacijas ir neprarasti žmoniškumo, sustabarėti, pamiršti, kas esi.

L. Radziukynas veiksmais parodė, kad potencialias galimybes toli nuo tėvynės realizavusiam žmogui gimtinė taip pat brangi. Sunkiu darbu pasiekęs laimėjimų svečioje šalyje, sukūręs šeimą, išauginęs ir išmokslinęs du sūnus, jis atsigręžė į gimtinę, kur paliko jo artimieji, gana kukliai gyvenantys, negalintys siekti mokslų tėvynės broliai, ir paaukojo dalį savo lėšų, siekdamas įžiebti šviesos ir mokslo žiburėlį gimtajame krašte. Tai pavyzdys mūsų laikų broliams, masiškai vykstantiems ieškoti geresnio gyvenimo į kitus kraštus, nors čia jau pragyveno kelios kartos: proseneliai, seneliai, tėvai. Todėl negesinkime juose šio brangaus žiburėlio, o paverskime jį didžiule dvasine vertybe ir palikime ateinančioms kartoms. Tegul nepakartojamo tėvynės gamtos grožio ir tėvynainių sukurtų dvasinių turtų prisipildo išvykstančiųjų širdys ir visą gyvenimą plazda noru grįžti į gimtuosius namus.

Likimas lėmė L. Radziukyno šeimai glaudžiai draugauti su netolimame Balkūnų kaime gyvenusia dailininko Antano Žmuidzinavičiaus šeima. 2013 metų gegužę žiniasklaida skelbė, kad brangiausiai parduotas šio iškilaus dailininko paveikslas, vaizduojantis mūsų gimtinės gamtos grožį. Taip jau sutapo, kad tą patį mėnesį aplankiau ir A. Žmuidzinavičiaus gimtinę. Niūrus vaizdas. Visų pirma kelias iki dailininko tėviškės prastokas. Jokios nuorodos, kuriame name gimė ir augo dailininkas, nėra, o rodyklė, papuošta medžio drožiniais, sunkiai matoma, nes atsukta į priešingą pusę važiuojant nuo Alytaus–Kalvarijos greitkeliu. Įėjus į namo vidų dar liūdniau pasidarė – keli apdulkėję baldai ir informaciniai paveikslėliai. Negi tik to nusipelnė šis iškilusis žmogus, kurio kūrybos šedevrai taip brangiai parceliuojami? Nejaugi ir šiam šviesos žiburėliui leisime užgesti? Kitame namo gale gyvenantis žmogus teigia, kad čia buvę paveikslai surinkti ir išvežti. Argi ir jie bus išparduoti? Ar taip neskurdiname lietuvių tautos paveldo, neskriaudžiame savęs ir būsimų kartų?

Atkovojome nepriklausomybę. Tapome laisvi. Tarsi niekas mūsų neturėtų engti. O bėgame iš tėvynės. Užgesiname žiburėlius, švietusius tautinio atgimimo metais. Uždaryta ir Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla. Palaipsniui ji nyksta fiziškai. Didžiulis smūgis į paširdžius suduotas iš moralinės pusės. Nerandame galimybių to sustabdyti, trypiame tuos idealus, kurie sudaro mūsų tautiškumo, tolesnio išgyvenimo ir saugos nuo visuotinės globalizacijos pagrindus.

Apie pora kilometrų nuo Kurnėnų šiaurės vakarų link yra viena seniausių Alytaus rajono gyvenviečių – Aniškio kaimas. Šalia jo – vaizdingi Aniškio ir Pluvijos ežerai, archeologinių įdomybių turtingas Aniškio piliakalnis bei 180 hektarų plote ant Gudelių ežero siauro kranto įsikūręs Aniškio dvaras. Šio aplinka, apipinta įvairiomis realiomis ir pramanytomis legendomis, archeologiniais radiniais ir tikrovę atitinkančiais istoriniais faktais, sudaro gana įdomų, turtinga gamta papuoštą, visapusišką mūsų krašto žmonių ir užsienio svečių dėmesį patraukiantį objektą.

Siekiant žmones, besidominčius šio krašto gamta, istorine ir socialine praeitimi, dabartimi ir ateitimi, aptarnauti šiuolaikinėmis priemonėmis, siūlyčiau Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos muziejų paversti turistiniu centru, jame teikti informaciją apie minėtus objektus ir pavesti atsakomybę už jų priežiūrą, panaudojimą, tvarkymą. Parengus gerai apgalvotą projektą lėšų būtų galima gauti iš Europos Sąjungos, tikėtina, kad jį remtų šalies vadovai, dzūkų krašto verslininkai ir privatūs asmenys.

Minėti objektai verti visokeriopo dėmesio. Juos būtina išsaugoti ateinančioms kartoms, papildant šio krašto sparčiai besivystančio gyvenimo įvykiais ir faktais. Tad ryžkimės ir telkimės. Laikas nelaukia – negailestingai trina, naikina ir savaip taiso istorinius faktus, jų aprašus ir išlikusius objektus.

Albinas Lugauskas
Biomedicinos mokslų habilituotas daktaras profesorius