Eugenijus Svetikas

Vardas: Eugenijus
Pavardė: Svetikas
Gimimo data: 1957
Mokslinis laipsnis: daktaras

Mokslo sritis: humanitariniai mokslai
Disertacija: „Žiedai ir monetos XIV–XVII a. kapuose. Tipologija  ir chronologija“ (1993).

Tyrimų sritys: christianizacijos reiškiniai Lietuvoje XIV a. pabaigoje–XVII a.: archeologijos duomenų klasifikavimas, analizė ir interpretacija.Gimė Alytuje. 1980 m. baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Nuo 1981 m. iki 1987 m. dirbo Alytaus kraštotyros muziejuje. 1987–1995 m. mokytojavo Alytaus mokyklose.

Kasinėjo Bazorų, Leipalingio, Didžiasalio, Taikūnų, Alytaus, Vinkšninių ir kt. XIV a. pabaigos–XVII a. kapinynus, kuriuose iš viso buvo atidengta apie 1500 kapų. Be to, kasinėjo Alytaus ir Giluičių piliakalnių gyvenvietes, Kaziulių, Vinkšninių pilkapius ir kt. Iš šios veiklos išsiskiria 1984–1986 m. kasinėtas Alytaus kapinynas, kuriame atidengti 1152 kapai ir surinkta keli tūkstančiai radinių. Tai iki šiol didžiausias to laikotarpio kapinynas Lietuvoje. 1988–1989 m. kasinėjo Dzirmiškių pilkapyne.

Dr. Eugenijus Svetikas tuo pačiu metu dirbo ir mokslinį tiriamąjį darbą, parašė ir paskelbė keliasdešimt mokslinių, mokslinių informacinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.
1995 m. vasario 21 d. pradėjo dirbti Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus mokslo darbuotoju. 1999–2003 m. buvo Valstybinės paminklosaugos komisijos nariu, vadovauja įvairiems mokslo projektams.

Reikšmingos publikacijos:

Svetikas, E. (2019). Sargėnų kapinynas. Vilnius: Diemedžio leidykla.

Svetikas, E. (2014). Krikščioniškasis bestiariumas XIII–XV a. Lietuvos kultūroje: omega segės zoomorfiniais galais. T. I–II. Vilnius: Diemedžio leidykla.

Svetikas, E. (2012). Bazorų kapinynas: christianizacijos šaltiniai. Vilnius: Diemedžio leidykla.

„1984 m. kovo mėnesio pabaigos vėlyvą šeštadienio vakarą, vos sugrįžus iš pasivaikščiojimo po Alytaus piliakalnio apylinkes ir dar nespėjus nusivilkti striukės, mano namuose suskambo telefonas. Klausimas, ar tai aš, tas pats archeologas, ir ką žinau apie kapinyną, esantį naujai suplanuotoje <…> gatvėje, buvo labai netikėtas, nes prieš gerą valandą buvau praėjęs pro tą vietą. Skambino alytiškė …kad miesto valdžia paskyrė sklypą gyvenamajam namui statytis, o <…> senbuviai iš karto pradėjo gąsdinti ir gėdinti, kad naujakurių sodyba bus ant žmonių kaulų pastatyta. …Iš tiesų, didelių pastangų dėka pavyko pasiekti, kad jai sklypas buvo gana operatyviai paskirtas kitoje vietoje. Štai taip buvo aptiktas didžiausias XIV a. pabaigos–XVII a. kapinynas Lietuvoje.“

Svetikas, E. (2003).Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai.